Apie

Prof. habil. dr. Axel Enst Walter

„Catalogus Auctorum Ordine Alphabetico dispositus in Bibliotheca Collegii Academ[iae] Vilnen[sis] S[ocietatis] J[esu] reperibilium“ – unikalus XVIII a. 2-osios pusės Vilniaus universiteto bibliotekos istorijos šaltinis

Ratio studiorum ir Vilniaus Jėzuitų kolegijos bibliotekos įsteigimas

Vilniaus universiteto bibliotekos istorija prasidėjo 1570 m. įkūrus Jėzuitų akademiją. Aukštesniojo lavinimo įstaigose Jėzuitų ordinas itin didelę reikšmę teikė bibliotekų, kurios buvo skirtos rengimuisi paskaitoms ir visų ordino narių tikėjimo stiprinimui, įrangai bei priežiūrai. 1599 m. išleistame ratio studiorum, kuris iki Jėzuitų ordino iširimo 1773 m. buvo pagrindinis mokymo sistemos dokumentas, bibliotekoms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jame nurodoma, kad provincijolas kasmet privalėjo pasirūpinti lėšomis knygoms įsigyti: „Ne nostris quantum satis est librorum desit, aliquem redditum annuum siue ex Collegij ipsius bonis, siue aliunde amplificandæ bibliothecæ attribuat, quem alios in vsus conuertere nulla ratione liceat.“^[1]

Tais laikais, kai dar neegzistavo nei viešųjų bibliotekų tinklas, nei nuolatinės ar pagrindinės bibliotekininko pareigos, toks reikalavimas buvo novatoriškas. Martinas Lutheris atvirame laiške An die Radherrn aller stedte deutschen lands das sie Christliche schulen auffrichten und halten sollen (1524) iš kunigaikščio rūmų ir miesto valdininkų taip pat reikalavo įrengti bibliotekas, kuriose tikintieji visų pirma galėtų gilinti religines žinias.^[2] Tačiau tokio vienareikšmiško reikalavimo finansuoti knygų įsigijimą protestantiškoje švietimo sistemoje paisoma nebuvo. Kaip tik akademinių įstaigų – gimnazijų ir universitetų – bibliotekos Naujaisiais laikais buvo prasčiausiai aprūpintos knygomis. Nuolatinės bibliotekininko pareigos buvo išimtis. Net karališkosioms bibliotekoms, kurios buvo steigiamos rūmuose bei kunigaikščių rezidencijose, lėšų buvo skiriama tik sporadiškai; ir vis dėlto atsižvelgiant į jų reprezentacinę funkciją buvo bet kuriuo metu galima operuoti gausesniais finansiniais šaltiniais. Nors absoliutizmo laikotarpiu karališkosios bibliotekos beveik visose Europos žemyno šalyse tapo didžiausiomis bibliotekomis, tačiau jos nebuvo nei tęstinio pobūdžio, nei tikslingai orientuotos į mokslinių fondų kaupimą.^[3]

Jėzuitų ratio studiorum šias reikalauta daug daugiau. Jame akademijos rektorius įpareigojamas kontroliuoti bibliotekininko darbą ir visų pirma duoti nurodymą jam įtraukti visus rankraštinius bei spausdintus kolegijos narių tekstus į bibliotekos fondą: „16. Seruandum curet, quod est in regulis Præfecti bibliothecæ de referendis in codicem his rebus, quæ publicè exhibentur, scrìbuntúrq; in collegio, seu extra colleqium à nostris, hoc est, dialogij, orationibus, versibus, & aliis huiusmodi, Præfecto, aut aliis harum rerum peritis[,] dato negotio seligendi. 17. Bibliothecarium in librorum distributione à studiorum Præfecti præscriptio iubeat non discedere.“^[4]

Protestantiškose aukštojo švietimo įstaigose taip pat buvo bandymų į bibliotekos fondus įtraukti bent jau savos produkcijos egzempliorius, tačiau iš pradžių tai labai sunkiai pavykdavo. Tačiau labiausiai trūko taisyklių, net tokių, kaip užrašinėti akademines paskaitas, ir pan. Kiekvienu atveju reikėtų atskirai ištirti, kaip tikrovėje buvo vykdomas šis ratio studiorum nurodymas, tačiau šis skyrius dar kartą aiškiai parodo glaudaus mokslinio švietimo ir bibliotekos rinkinių Jėzuitų ordine ryšio koncepciją.

Vilniaus universiteto bibliotekos įsteigimą ir ratio studiorum paskelbimą skiria tik viena studentų karta, vadinasi, ratio studiorum galiojo didžiajai daliai bibliotekos knygų fondų; be to, taisyklių greičiausiai turėjo laikytis ir vyriausiasis mokytojas bei rektorius. Juolab, Vilniaus akademija, kuriai dar 1579 m. buvo suteiktos universiteto teisės ir kuri po Krokuvos universiteto tapo antruoju Lenkijos-Lietuvos Respublikos universitetu, buvo įkurta veikiant vad. kontrreformacijai arba katalikiškajai reformai, kurią po liuteronybės ir kalvinizmo iškilimo įvykus Tridento susirinkimui visoje Europoje pirmiausia rėmė Jėzaus Draugija, Societas Jesu. Ypatingos draugijos įkūrimo aplinkybės leidžia manyti, kad Vilniuje ratio studiorum nurodymus stengtasi vykdyti galbūt net griežčiau nei kitur.

Tačiau 1544 m. liuteronų hercogo Albrechto Brandenburgiečio Karaliaučiuje įkurtas universitetas netrukus tapo patraukliu lietuvių-lenkų didikams ir inteligentijos atstovams. Taip atsitiko ne tik todėl, kad Karaliaučiaus universitetas buvo vienintelis šiame Europos regione, bet ir dėl vienareikšmiškų hercogo, jo valdininkų bei dvasininkijos ketinimų stiprinti ir plėtoti protestantizmą Didžiojoje Kunigaikštystėje.^[5] Ne atsitiktinumas, o konfesinis-politinis ženklas buvo tai, kad į naujai įkurtą universitetą dėstyti buvo pakviesti du lietuviai iš Didžiosios Lietuvos – Stanislovas Rapolionis (1485–1545)^[6] kaip pirmasis teologijos profesorius ir Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545)^[7] kaip graikų ir hebrajų kalbų profesorius – ir kad po ankstyvos jų mirties hercogas taip pat iš Didžiosios Lietuvos pakvietė Martyną Mažvydą (apie 1520–1563) sukurti katekizmą lietuvių kalba.^[8] Karaliaučiaus universiteto įtaka Didžiojoje Lietuvoje buvo jaučiama ne tik dėl spausdintų raštų, bet ir dėl liuteronų kunigų rengimo tenykštėms bendruomenėms bei studijų metais užmezgamų asmeninių kontaktų. 1565 m. Varmijos vyskupui Stanislovui Hozijui Braneve (liet. Prūsa), taigi prie Prūsijos hercogystės sienos, įkūrus akademinę gimnaziją, Vilniuje įkurta jėzuitų akademija ir ypač jos greitas pavertimas universitetu tapo rimta institucine atsvara Karaliaučiaus Albertinos universitetui. Pačioje LDK jėzuitų veikla skatino katalikybės sustiprėjimą, kuri vietiniams galėjo pasiūlyti savą švietimo įstaigą. Dėl sėkmingos abiejų aukštųjų mokyklų veiklos XVII a. pab. padėtis iš esmės pasikeitė, kadangi Braneve ir Vilniuje studijavę jėzuitai kalvinistų valdovo vadovaujamoje Prūsijos karalystėje ir liuteriškąja ortodoksija nepatenkinti sielovadininkai sukėlė atsivertimo į katalikybę bangą.^[9]

Į sau išsikeltą švietėjišką uždavinį Jėzuitų ordinas žiūrėjo itin rimtai. Kaip tiksliai buvo vykdomi ratio studiorum nurodymai Vilniuje vykusiose paskaitose, rodo „Liber Extraordinarius Provincialis“, kuri buvo vedama 1602–1642 m. ir kurioje užfiksuota kelių dešimtmečių egzaminų tvarka.^[10] Taigi galima manyti, kad lygiai taip pat nuosekliai provincijolas bei rektorius laikėsi ir reikalavimų bibliotekoms sudarant universiteto knygų rinkinius. Fondų skaičiai kalba patys už save, ypač lyginant su Karaliaučiaus bibliotekomis. Jose XVIII a. pab. buvo mažiau nei 9 000 tomų. Šis skaičius, žinoma, klaidina, kadangi du trečdaliai šių fondų bibliotekai atiteko dviejų testamentų tvarka: 1719 m. matematikos profesorius Davidas Blėzingas (Bläsing, 1666–1719) bibliotekai po mirties paliko daugiau nei 2 500 tomų, o 1771 m. akademijos kancleris Coelestinas Kovalevskis (Kowalewski, 1700–1771) maždaug 3 500 tomų. Šios dvi padovanotos kolekcijos iš esmės pakeitė bibliotekos fondo pakraipą, kuri per du su puse gyvavimo šimtmečių teįsigijo arba gavo tik apie 3 000 tomų.^[11] Tuo metu pažvelgę į Vilnių, pamatysime visai kitokį vaizdą.

Kai 1810 m. buvo sudarytas naujas bendras Vilniaus universiteto bibliotekos katalogas, keturiuose jo tomuose buvo užregistruota daugiau nei 60 000 pavadinimų.^[12] Toks didelis kiekis pirmiausia susijęs su įvairių bibliotekų sujungimu, kuris vyko tris su puse dešimtmečio po ordino panaikinimo. Senoji Jėzuitų akademijos biblioteka, t. y. istorinis Vilniaus universiteto bibliotekos fondo branduolys, buvo daug mažesnis – ir vis dėlto žymiai didesnis už seserinės institucijos Karaliaučiuje. Tai atskleidžia rankraštinis katalogas, apie kurį čia ir kalbėsime. „Catalogus Auctorum Ordine Alphabetico dispositus in Bibliotheca Collegii Academ[iae] Vilnen[sis] S[ocietatis] J[esu] reperibilium“ (toliau: „CAV“), kuris buvo baigtas maždaug tuo metu, kai galutinai iširo Jėzuitų ordinas, iš viso užregistruoti 4.367 tomai, be to viename priede dar 71 „Libri ex Bibliotheca accepti atq[ue] Observatorio applicati a R.P. Rectore“.^[13] Blėzingo ar Kovalevskio dovanotų kolekcijų dydžio rinkinių čia neužregistruota. Vadinasi, kalba eina apie nuosekliai augusį fondą, kuris atskleidžia, jog ratio studiorum nurodymai šiuo atveju buvo tikrai vykdomi. Per maždaug du šimtmečius sukauptas Vilniaus Jėzuitų kolegijos bibliotekos fondas buvo žymiai – pusantro karto – gausesnis už rinkinį, kurį sukaupė senesnioji Karaliaučiaus biblioteka, gyvavusi pusšimtį metų ilgiau. Taigi, lyginant Vilniaus ir Karaliaučiaus bibliotekas, jėzuitų bibliotekų modelis atrodo buvęs sėkmingesnis negu protestantų – todėl, matyt, Vilniaus akademijos mokslinių studijų poreikiai buvo tenkinami geriau negu Karaliaučiaus.

Senieji katalogai – bibliotekos istorijos liudininkai. Jėzuitų sudaryto katalogo „CAV“ reikšmė Vilniaus universiteto bibliotekos istorijai

Suprantama, kad Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteka turėjo daugiau leidinių, nei jų matyti istoriniame bibliotekos kataloge, kuriame konvoliutai aprašomi tik paviršutiniškai – dažniausiai įvardinant tik pirmojo, esant nedideliam konvoliutui, ir antrojo, rečiausiais atvejais dar trečiojo, pavadinimą, esant dideliems konvoliutams, kuriuos kartais sudaro šimtas ar dar daugiau nedidelės apimties spaudinių, paprastai dar galima rasti paskutiniojo pavadinimą. Danutė Kastanauskaitė šiame kataloge yra suskaičiavusi apie 9 500 knygų pavadinimų.^[14] Iš tikrųjų maždaug tiek pavadinimų turi autorių pavardes, tačiau ir šis skaičius nėra galutinis, nes jis neatspindi viso kiekio leidinių, kadaise buvusių seniausioje Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Norint kad duomenys būtų kuo tikslesni, bibliotekos specialistas pats turėtų dirbti su tais leidiniais ir juos kataloguoti. Tuo tarpu pačiai bibliotekai tai reiškia istorinių proveniencijų tyrimą, nes šiuo metu Naujųjų laikų rinkiniai, tik su retomis išimtimis, visur saugomi atskirai, tiksliau sakant, beveik visur jie yra integruoti į bendrus senųjų leidinių fondus. Jau abu katalogai, paminėti pirmojoje dalyje apie Vilniaus universiteto biblioteką, atkreipia dėmesį į tokį sujungimą: iš 60 000 knygų pavadinimų, kurie atsispindėjo Gottfried’o Ernst’o Groddeck’o 1810 metų kataloge „Librorum Academiae Caesareae Vilnensis Indices“, be jokios abejonės, galėtų būti leidinių iš senosios bibliotekos, jau uždarius jėzuitų ordiną. Tačiau jie daugiau nebesudarė jokio atskiro fondo, o buvo paskirstyti po visus rinkinius.

Vis dėlto, jeigu anuomet, 1810 metais, dar buvo įmanoma daugumą „CAV“ paminėtų leidinių rasti bibliotekoje, tai dabar, dėl Vilniaus universiteto biblioteką palietusios dramatiškos praeities, šių istorinių fondų tyrimas yra sudėtingesnis. Vilnius ir Karaliaučius, kartu su Dorpatu (Tartu), šimtmečiais buvo šios Europos dalies svarbiausi bibliotekiniai centrai, abu patyrę panašų likimą: istorinių rinkinių išliko tik dalis. Daugumą Karaliaučiaus bibliotekų per Antrąjį pasaulinį karą sunaikino sąjungininkų antskrydžiai ir rusų sausumos kariuomenės, o išsaugoti rankraščiai ir knygos po 1945 metų pasklido po įvairius Europos archyvus ir bibliotekas.^[15] Tačiau Vilniaus universiteto bibliotekos fondai nukentėjo dar gerokai anksčiau: po to, kai 1832 metais caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, buvo išblaškyti ir jos rinkiniai. Dauguma vertingų senųjų dokumentų buvo išvežti į carinę Rusiją, kur jie ir liko iki Antrojo pasaulinio karo.^[16] 1945 metai taip pat ir Vilniaus universiteto bibliotekos istorijoje buvo lemtingi: Lietuva prijungiama prie Sovietų Sąjungos, prof. Levas Vladimirovas (1912–1999) jau nuo pat 1948 metų, tapęs bibliotekos direktoriumi, savo užsispyrimu ir atkaklumu deda didžiules pastangas grąžinti atgal į Lietuvą po įvairias Rusijos bibliotekas išblaškytus leidinius. Tarp tūkstančio knygų, kurios tokiu būdu grįžo į Lietuvą, yra ir M. Mažvydo „Katekizmas“, prieš tai buvęs Odesoje.^[17] Iš šių sugrįžusių leidinių buvo rekonstruotas rinkinys „Bibliothecae Academiae Vilnensis“, kurį sudaro XVI–XIX a. 18 000 fizinių vienetų ir kuris šiandien laikomas vertingiausia Vilniaus universiteto bibliotekos senojo paveldo dalimi. Jau šis skaičius akivaizdžiai parodo, kokius didžiulius nuostolius patyrė biblioteka: šiandieninis rinkinys „Bibliotheca Academiae Vilnensis“ nesudaro net trečdalio to fondo, kuris buvo užfiksuotas G. E. Groddeck’o kataloge „Librorum Academiae Caesareae Vilnensis Indices“.

Iš to galėtume daryti išvadą, kad seniausias jėzuitų kolegijos rinkinys smarkiai nukentėjo. Dalis jo galėjo būti prarasta jau daugiau nei tris per dešimtmečius trukusį laikotarpį nuo jėzuitų ordino panaikinimo ir iki pat universiteto bibliotekos leidinių rekatalogavimo pagal G. E. Groddeck’o katalogą, tuomet jau buvo pradėtas šioks toks kryptingas jėzuitų literatūros išrūšiavimas. Tokie procesai vyko ir kitur: tą galima nustatyti lyginant leidinius su „CAV“ katalogu. Tačiau žiūrint iš bibliotekos istorijos ar iš kultūros istorijos perspektyvos kur kas svarbiau atsakyti į klausimą, kurie seniausio Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinio leidiniai šiandien tebesaugomi „paveldėtoje vietoje“, rinkinyje „Bibliotheca Academiae Vilnensis“. Į šį klausimą plačiau galima atsakyti remiantis „CAV“ katalogo analize.

„CAV“ katalogas svarbus ne tik identifikuojant seniausius „Bibliotheca Academiae Vilnensis“ rinkinio leidinius, bet ir dėl to, jog jis pats yra Vilniaus universiteto bibliotekos Naujųjų laikų istorijos šaltinis. Mat, identifikuojant senuosius leidinius, kurie šiandien vėl saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, bus rekonstruota tik dalis istorinio bibliotekos rinkinio. Vaizdas liktų nepilnas, jei neturėtume šio katalogo, kaip tam tikro prarastų dokumentų pakaitalo. „CAV“ katalogas įgalina tęstinę virtualią istorinio fondo rekonstrukciją. Tuos leidinius, kurie yra dingę arba kaip jau minėta, anksčiau patekę į Rusijos bibliotekas (juos taip pat laikomi prarastais), galima identifikuoti šioje bazėje pagal jų antraštinius duomenis. Taigi apžvelgus ir išanalizavus šį katalogą, bus galima pirmą kartą susidaryti vaizdą, kokias gi knygas, išskyrus konvoliutus, jėzuitų ordinas, gyvavęs šiek tiek daugiau nei du šimtus metų Vilniuje, buvo įsigijęs savo kolegijos bibliotekai.

Kaip rodo naujas palyginimas su Karaliaučiaus biblioteka, Vilniaus universiteto bibliotekos likimas, deja, nebuvo išskirtinis atvejis Europos bibliotekų istorijos kontekste. Nuo pat pradžių iki šių laikų Europos bibliotekų istorija kupina faktų apie ištisų rinkinių naikinimus, draskymus bei grobimus.^[18] Bibliotekos visuomet kentėjo per karus ir katastrofas. Prisimenama išdraskyta Bibliotheca Palatina, kurią Trisdešimtmečio karo metu popiežiaus kariuomenės būriai iš Heidelbergo išgabeno į Romą ir kuri šiandien didžia dalimi ten likusi, arba sistemingas knygų grobimas Napoleono karo metu (beje, Heidelbergo bibliotekai tuomet pasisekė, nes kai kurie rankraščiai, Napoleonui juos parsigabenus iš Italijos į Paryžių, sugrįžo). Atmintyje iškyla per Vokietijos-Prancūzijos karą sunaikinta Strasbūro miesto biblioteka arba jau Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių kareivių nusiaubta Leveno universiteto biblioteka, negalima pamiršti ir gaisrų Veimaro bibliotekoje arba Mokslų akademijos bibliotekoje Maskvoje. Vilniaus universiteto biblioteką pirmasis gaisras ištiko 1610 metais,^[19] o vėliau, iki pat XVIII a. biblioteka degė dar ne kartą, vėliau prie dokumentų praradimų prisidėjo ir įvairūs karai. Kalbant apie šio regiono bibliotekų likimą, galima paminėti ir Branevo Lyceum Hosianum biblioteką, kurią su Vilniaus akademija siejo glaudūs ryšiai, jos seniausius knygų rinkinius Trisdešimtmečio karo metu švedų kareiviai išgabeno į Upsalą.^[20]

Bibliotekos – tai ne tik knygų kaupimo ir saugojimo vietos, bet taip pat ir ypatinga kultūros atminties vieta. Jų naikinimas, nors tai liečia tik dalį fondo, kiekvienai kultūros bendruomenei reiškia tam tikrą kolektyvinės atminties praradimą ir tuo pačiu pažeidžiamas kolektyvo identitetas. Būtent „vietą“ apibrėžia ne tik erdvės sąvoka, be ir „ilgalaikė, per keletą kartų susiformavusi vieta, kurioje koncentruojasi kolektyvinė atmintis ir identitetas, kurie persipina su įprastais visuomeniniais, kultūriniais ir politiniai reiškiniais ir kinta tiek, kiek keičiasi pats suvokimas, kultūros atminties pritaikymas, panaudojimas bei perteikimas.“^[21] Jeigu norime šiuo požiūriu charakterizuoti istorinius bibliotekų katalogus kaip šaltinius,^[22] būtina pažymėti dvi svarbiausias funkcijas. Pirma – kataloguose, kuriuose užfiksuota rinkinio būklė tam tikru laikotarpiu, tiriant fondo genezę, galima rekonstruoti istorinius komunikacijos procesus bei sąsajas tarp bibliotekos, jos fondų ir visuomenės, t. y., nustatyti jų dalyvavimo apimtis dabartinėje žinių apyvartoje. Antra – tais atvejais, kai bibliotekos fondai jau prarasti, tuomet tik šie katalogai įgalina šio specifinio kultūros paveldo tęstinę – virtualią – rekonstrukciją bent jau pagal ankstesnių leidinių pavadinimų identifikaciją. Net tuomet, kaip Vilniaus universiteto bibliotekos seniausios kolekcijos atveju, kai tam tikra senųjų leidinių dalis yra išlikusi, senojo katalogo reikšmė bibliotekos istorijai nė kiek nesumenkėja, nes identifikavus leidinio pavadinimą jo antraštinius duomenis galima sutikrinti su buvusių rinkinių leidiniais. Kaip tik tokią rekonstrukcijos formą ir siūlo „CAV“, kurio analizė bei vertinimas ir yra šio projekto tikslas. Dabar atsirado galimybė atlikti taip vadinamą hibridinę seniausiojo Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinio rekonstrukciją, kuris pirmąkart užims teisėtą vietą Lietuvos ir Europos kultūros istorijoje. Šio projekto rezultatai, kurių iki šiol labai trūko, taps svarbiu įnašu tiriant Vilniaus universiteto bibliotekos, o tai pat ir universiteto istoriją, ypač žvilgsniui krypstant į 2020-uosius metus.^[23]

Išsamus „CAV“ aprašymas

„CAV“ sudaro 184 pusės popieriaus formato (folio) lapai. Puslapiai numeruoti vėliau ir kita ranka, dešiniojo puslapio dešiniajame viršutiniame kampe. Akivaizdu, jog katalogą buvo numatyta plėsti: 28 puslapiai yra tušti (p. 39–40, 50–52, 68, 75–76, 80, 90–92, 104, 108, 122–124, 158–160, 167–168, 174–176 ir 178–180). Iš tiesų vėliau abėcėlės raidžių pabaigoje kitu raštu prirašyta daug spaudinių pavadinimų, beje, skirtingų raštininkų ranka. Didžioji dalis pavadinimų (apie 95 proc.) įrašyti to paties raštininko. Be to, manuskripto 183–184 psl. yra „Libri ex Bibliotheca accepti atq; Observatorio Regio applicati a R. P. Rectore“ priedas.^[24] Šį sąrašą sudarė dar kitas raštininkas.

Vieno raštininko įrašų dominavimas įrodo, kad „CAV“ buvo sudarytas siekiant visus registravimo metu esančius fondus kataloguoti abėcėlės tvarka. Vėlesnių įrašų specifika, ir įtraukiant juos prie atskirų raidžių, ir sudarant mažąjį observatorijos rinkinį, rodo, jog „CAV“ katalogu galėjo būti naudojamasi ilgesnį laiką. Tiksliau datuoti „CAV“ užrašymo ir vėlesnių jo įrašų neįmanoma. Vis dėlto galima nubrėžti jo atsiradimo laikotarpio bei vartojimo trukmės ribas.

„CAV“, kuriame užregistruotos Vilniaus universiteto „Bibliotheca Collegii“ knygos, buvo rengiamas nuo XVIII a. penktojo dešimtmečio vidurio iki jo pabaigos. Ankstyviausi pavadinimai abėcėlės tvarka įrašyti 1745–1749 m. Be to, vėliau papildomai prirašyta XVIII a. penktajame dešimtmetyje išleistų spaudinių pavadinimai, ir tai patvirtina mūsų datavimą, kadangi naujų įrašų ir esančių spaudinių katalogavimo datos sutampa. Iš 1749 m. datuotų pavadinimų, kurie buvo užregistruoti dar kataloguojant abėcėlės tvarka, paminėtina disertacija, kurios gynimui vadovavo iš LDK kilęs metafizikos ir etikos profesorius Karol Jezierski^[25], lietuvių jėzuito Jono Pašakauskio (1684–1757) Historyi Kalwinskiey Część Trzecia,^[26] trimis tomais išleista Varšuvoje 1757–1759 m., bei jo gyvenimo metais vieno įtakingiausių jėzuitų rašytojų prancūzo Charleso Porée (1675–1741) Orationes leidimas. Vis dėlto dėl labai lakoniškų katalogo duomenų Porée leidimo vienareikšmiškai identifikuoti neįmanoma, negalimà ir nurodyto leidimo „Colon[iae] 1749“^[27] bibliografinė verifikacija. Jo prakalbos išleistos Kelne 1737 ir 1759 m.; pastarasis leidimas tikrai negali būti turimas omenyje, kadangi iš šio laikotarpio bibliotekos pagrindiniuose fonduose nėra užregistruota jokio kito spaudinio. Tik vienoje vietoje kataloge yra 1751 m. pasirodžiusio spaudinio pavadinimas – pirmasis, Neapolyje išspausdintas Graecae Linguae Institutiones leidimas, kuris po dviejų metų naujai išleistas Vilniaus akademijos spaustuvėje^[28]. Jis įtrauktas kaip papildymas tarp dviejų eilučių, kuris, beje, yra klaidingoje vietoje, kadangi raštininkas neteisingai perskaitė autoriaus pavardę: Lanches de Luna. Čia galvoje turimas italų jėzuitas Janvier Sanchez de Luna (1725–1794), kuris Neapolyje, o vėliau Romoje dėstė retoriką, graikų kalbą ir filosofiją.

Tokių papildymų kaip šis – įrašytų jau baigtose katalogo dalyse – reta; be to, su aukščiau paminėta išimtimi juose nurodomi dar prieš 1749 m. išleisti spaudiniai. Kad „CAV“, kaip pažymėta pačioje pradžioje, buvo naudojamasi ilgesnį laiką, atskleidžia papildymai, įtraukti vėliau ir kitų raštininkų. Bibliografiniu požiūriu papildymai nėra sudaryti taip kruopščiai kaip pats katalogas; itin akivaizdu, kad gana dažnai neįrašyti leidimo metai. Beveik visi papildomai įrašyti spaudiniai, kuriuos pavyko vienareikšmiškai identifikuoti, buvo išleisti XVIII a. ir siekia septintojo dešimtmečio pabaigą. Du papildymai yra 1767 m.: tai tritomis Paul-Gabriel Antoine (1679–1743) veikalas Theologia moralis universa^[29] ir tiksliau nedatuotas, Vitus Pichler Candidatus Abbreviatus Iurisprudentiae Sacrae^[30] spaudinys iš keliskart leisto rinkinio. Tuo tarpu, kai XVIII a. septintajame dešimtmetyje dar užregistruota nemažai spaudinių, įrodančių, kad „CAV“ vis dar tebebuvo reguliariai naudojamasi, įrašas „G“ raidės pabaigoje yra paskutinio naudojimosi šiuo katalogu faktas, nors minimas tik vienas bibliotekai dovanotas spaudinys. Taigi, 1772 m. į biblioteką atkeliavo paskutinis leidinys – tais pačiais metais išleistas italų barnabito Bartolomeo Gavanti (1569–1638) Compendium breve thesauri.^[31]

Priedo datavimas pagal tas knygas, kurios iš bibliotekos buvo perduotos į observatoriją, yra gana tikslus ir patvirtina mūsų svarstymus apie naudojimosi „CAV“ trukmę. Šio dviejų puslapių sąrašo pabaigoje pasirašyta „Antonius Skorulski SJ.“.^[32] Antoni (Antonius) Skorulski (1715–1777) jau 1752–1755 m. ėjo profesoriaus pareigas Vilniaus universitete ir tuo pačiu metu buvo jo sindikas, po to buvo kolegijų Novgorode ir Kaune rektorius bei Lietuvos provincijolas, o 1772–1774 m. grįžęs į Vilnių vėl buvo universiteto rektoriumi; taigi, rektoriaus vardu sudarytas priedas yra iš šio laikotarpio.

Nei šis priedas, nei pavienis Gavančio knygos dovanojimas 1772 m. Skorulskio tiesioginio pirmtako rektoriaus pareigose Joseph Jankowski iniciatyva nepateikia jokių papildomų aktyvaus „CAV“ naudojimo faktų; atvirkščiai, tomų perdavimas observatorijai rodo, kad 1773 m., t. y. ordino iširimo įvairiose Europos šalyse metais, „Bibliotheca Collegii“ buvo jau nebe plėtojama, o ardoma. „CAV“ gausu įrašų, atskleidžiančių grynai jėzuitišką bibliotekos pakraipą, kuri XVIII a. pab. nebeatitiko po ordino iširimo naujai suformuoto universitetinio dėstymo reikalavimų. Kitaip tariant, kolegijos bibliotekos fondai ideologiniu požiūriu tapo atgyvenusiais. Naujų, papildomai registruojamų spaudinių sumažėja jau nuo XVII a. vidurio, ir vis dėlto per du dešimtmečius, baigus rengti katalogą, buvo užregistruota dar 250 tomų. Šių naujų egzempliorių kilmės nustatyti neįmanoma: jie galėjo būti ir padovanoti privačių asmenų, ir atvežti iš kitų ordino bibliotekų, gal net iš Vilniaus universiteto, ir tiesiog įsigyti.

Tokiu būdu „CAV“ ir jo iki 1767 m. įtraukti papildomi įrašai bei observatorijai perduotų tomų sąrašas – įvairiapusiškai vertingas bibliotekos istorijos šaltinis: pirma, dėl to, kad panaikinus jėzuitų ordiną baigėsi aktyvi Vilniaus „Bibliotheca Collegii“ veikla; antra, iki XVIII a. septintojo dešimtmečio pabaigos biblioteka buvo puoselėjama ir ja buvo galima naudotis; ir galiausiai trečia, nuo 1745 m. iki 1750 m. buvo atliekamas pilnas visų fondų katalogavimas – o bibliotekų istorijos požiūriu tai reiškia reviziją. Apie tuo metu iš tiesų vykusią nuodugnią bibliotekos reviziją, sužinome iš patikimo to meto šaltinio. Johann Daniel Andreas Janocki rašo apie tai savo Lexikon derer itztlebenden Gelehrten in Polen (Vroclavas, 1755 m.). Viename jo straipsnių teigiama: „Er ist daselbst der Philosophischen Facultät ältester Assessor, und erster ordentlich Professor, wie auch Universitäts=Syndicus und zugleich Bibliothecarius. Er beschäfftiget sich itzt hauptsächlich, mit einer neuen Einrichtung des ihm anvertraueten Bücherschatzes, und hat sich, auf Einrathen des Canonici Janozki, mit dem er, etliche Jahre her, in einem genauen Briefwechsel stehet, entschlossen, eine historische Nachricht davon heraus zu geben.“^[33] Šis įrašas – apie jau minėtą Karol Jezierski, kuris 1746 m. tapo teologijos profesoriumi Vilniuje,^[34] tačiau 1754 m. buvo paskirtas Smolensko vyskupo rūmų pamokslininku, o 1760 m. grįžo į Vilnių ir užėmė buvusį postą. Šie duomenys stulbinančiai tiksliai atitinka mūsų spėliojimus, todėl galime suformuluoti hipotezę, kad Karol Jezierski buvo „Bibliotheca Collegii“ katalogo raštininkas.

Belieka aptarti šio katalogo struktūrą, kurios iš esmės laikytasi įrašant papildymus, nors bibliografiniai duomenys jame paprastai mažiau tikslūs arba ne tokie gausūs. Vis dėlto priedo sąrašui jis įtakos nebeturėjo (kadangi buvo sudarytas kitais sumetimais). Pirmajame puslapyje šalia katalogo priskyrimo institucijai nurodoma jo struktūra (1 pav).

1 pav.

Paprastai bibliotekų istorijoje, tiriant istorinius katalogus, skiriami abėcėliniai autorių katalogai ir – paprastai suskirstyti pagal fakultetus – egzemplioriaus saugojimo katalogai. Šiuo atveju susiduriame su Naujaisiais laikais retai tepasitaikančiu abiejų katalogų samplaikos pavyzdžiu: abėcėliniu katalogu, prie kurio kiekvieno atskiro spaudinio pavadinimo trijų skilčių lentelėje nurodoma tiksli jo saugojimo vieta. Raide žymima „columna“, kurią reikia suprasti kaip vertikalią eilę, t. y. lentyną; po to esantis skaičius nurodo veikalo egzempliorių kiekį (kurie paprastai būdavo sudėti vienas šalia kito); trečiojoje skiltyje esantis skaičius pažymi, kurioje lentynos vietoje yra spaudinys. Nors knygos neišliko ir „Bibliotheca Collegii“ seniai nebeegzistuoja, pagal „CAV“ įmanoma iš esmės rekonstruoti istorinę jos sudėtį. Ypač dėl to, kad papildymuose šios trys saugojimo vietos nuorodos pateiktos nebe taip tiksliai ir toli gražu ne nuosekliai. Vis dėlto neįkainojama „CAV“ vertė Vilniaus bibliotekos istorijai būtent šiuo požiūriu yra dar didesnė nei iki šiol manyta: mat, šio katalogo vertinimas leidžia tyrėjams ne tik rekonstruoti užmarštin nugrimzdusio seniausio VUB rinkinio egzempliorių pavadinimus, bet ir nuveda juos iki bibliotekų istorijos pažintinių interesų šerdies, atskleisdama šio seniausio rinkinio originalios sudėties ir jo, Alaino Dierkenso žodžiais tariant, kaip „organisme vivant“ koncepciją. ^[35]

Projektas „VIRTUS“

Kaip jau minėta anksčiau, iki šiol nėra žinoma, kokias knygas kadaise turėjo seniausioji Vilniaus universiteto biblioteka, arba, kitais žodžiais, koks buvo dabartinės VU bibliotekos branduolys. Tėra žinoma tik tai, kad šiuolaikinė “Bibliotheca Academiae Vilnensis“ negali būti laikoma šiuo seniausiu fondu, nors, greičiausiai, apima tam tikrą jo dalį. Tai reiškia, kad yra didelė žinių apie VU bibliotekos istoriją spraga, o dėl ypatingo šios kolekcijos statuso, tokia spraga atsiranda ir Lietuvos kultūros paveldo istorinėje rekonstrukcijoje. Neturint šių žinių sudėtinga detaliai tyrinėti ne tik bibliotekos istoriją, bet ir Vilniaus universiteto intelektinį horizontą ankstyvosios modernybės laikais mokslo ir studijų istorijos kontekste, neįmanoma sukurti išsamaus Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir kultūrinio centro, vaizdo, išsiaiškinti jo vaidmenį kultūrinio transfero su likusia “mokslo” Europa ir transformacijos procesų srityje.

Galima teigti, kad „CAV“ yra išskirtinės reikšmės kultūrinis ir istorinis šaltinis, o jo mokslinis įvertinimas yra būtinas. Todėl labai reikšminga, kad Lietuvos mokslo taryba patvirtino 21 mėnesio trukmės mokslinį projektą.^[36] Projektas prasidėjo 2014 m. balandžio mėnesį, baigėsi 2015 m. gruodžio 31 d. Projektą vykdė VU bibliotekos komanda, kurią sudarė trys bibliotekininkai ir informacijos technologijų specialistas, vadovaujama šio straipsnio autoriaus – bibliotekų tyrinėtojo ir kultūros istoriko.

Pats projekto pavadinimas apibūdina jo mokslinį tikslą: Seniausios Lietuvos akademinės bibliotekos virtuali rekonstrukcija (akronimas VIRTUS). Šio tikslo buvo siekiama vykdant darbus keliais, iš dalies vykstančiais lygiagrečiai, etapais. Buvo atlikta rankraštinio katalogo „Catalogus auctorum ordine alphabetico dispositus in Bibliotheca Collegii Academiae Vilnensi S. I. reperibilium“ (toliau – „CAV“) transkripcija ir sukurta duomenų bazė. Kiekvieną įrašą sudaro du „blokai“: pirmajame yra „CAV“ kopija; antrąjį, kuris atsidaro automatiškai spragtelėjus ant pirmojo bloko, sudaro tokie laukai: autorius, antraštė, tomai, šriftas, formatas, leidimo vieta, metai, rankraščio pastabos, aligatai, lentyna, egzemplioriai, vieta lentynoje, ir VUB. Kiekvienas laukas yra automatiškai indeksuojamas ir paieškomas. Paieškai palengvinti (ypač atsižvelgiant į tarptautinę paiešką), duomenys kiekvienu atveju buvo sunorminti. Ši duomenų bazė yra unikali tarptautinių knygos ir bibliotekų istorijos tyrinėjimų paieškos ir biobibliografinės informacijos priemonė.

Bibliografinis ir biografinis katalogo duomenų apdorojimas, paremtas paieška elektroniniame ir korteliniame VU bibliotekos kataloguose yra baigtas. Visa informacija apie autorius, antraštes, leidimo vietas ir metus buvo patikrinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose kataloguose ir standartizuota, kad palengvintų jos paiešką, reikalingą tarptautiniams tyrinėjimams. Informacija apie „CAV“ antraštes taip pat buvo patikrinta Karlsruher Virtueller Katalog (KVK). Tai, viena vertus, liudija, kad “CAV” pateikta bibliografinė informacija yra pakankamai patikima, antra vertus, ji rodo, kad beveik 15 procentų dokumentų yra iki šiol užregistruota Europos centriniuose elektroniniuose kataloguose arba kituose leidiniuose. Tikėtina, kad spaudiniai, kurie yra identifikuoti BAV (žr. Priedą), bet ne KVK, gali būti unikalūs. Žinoma, tam reikalingi tolesni tyrinėjimai.

Seniausios VU bibliotekos kolekcijos knygų, kurios iki šiol yra saugomos bibliotekoje, identifikavimas taip pat yra baigtas. Apie 30 % „CAV“ užregistruotų knygų yra saugoma BAV fonde. Beveik trečdalis šių spaudinių yra skirtingi atitinkamų dokumentų leidimai, tačiau daugumą sudaro identiški iki šių dienų išlikę egzemplioriai. Projekto pradžioje suformuluota hipotezė, kad 20–25 % „CAV“ užfiksuotų dokumentų turėtų būti surandami dabartiniame BAV fonde, pasitvirtino. VU biblioteka dabar gali tiksliai pažymėti seniausios akademinės kolekcijos likusius dokumentus BAV fonde. Ši informacija duoda svarbų impulsą istorinių proveniencijų tyrinėjimui, kuris sudaro reikšmingą bibliotekininkystės mokslo ir istorijos tyrimų sritį. Šie duomenys ypač svarbūs ankstyvajai VU bibliotekos istorijai tyrinėti ir yra pagrindas rengiant mokslines publikacijas, kurios atitinka šiuolaikinės bibliotekų istorijos reikalavimus. Projekto rezultatai yra svarbūs ir reikšmingi Lietuvos kultūros paveldo rekonstravimui ir išsaugojimui.

Gauti rezultatai tik patvirtina ypatingą šio rankraštinio katalogo svarbą tiriant Vilniaus universiteto bibliotekos istoriją. Sukurta duomenų bazė suteiks galimybę naudotis šiuo dokumentu ir vykdyti tarptautinius tyrimus. Šis projektas liudija sėkmingą novatoriškų kompiuterinių technologijų pritaikymą bibliotekose saugomo paveldo visapusiškiems tyrimams.

Priedas

1 lentelė

„CAV“ raidinė sudėtis

2 lentelė

„CAV“ užfiksuotų leidinių, esančių BAV fonde, skaičius

3 lentelė

Elektroniniame kataloge nerastų egzempliorių skaičius

4 lentelė

Pasiskirstymas pagal leidimo metus

[1] Čia cituojama iš šio leidimo: Ratio Atqve Institvtio Stvdiorvm Societatis Iesv. Svperiorvm Permissv. Tournai: Claudius Michaelis, 1603, p. 20 (= I, 33).

[2] Martin Luther: „An die Radherrn aller stedte deutschen lands das sie Christliche schulen auffrichten und halten sollen. (1524)“ In: D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesammtausgabe. Vol. XV. Weimar: Böhlau, 1899, p. 9–53.

[3] Termino „karališkoji biblioteka“, skirto valdovo įkurtoms bibliotekoms apibūdinti, anglų mokslinėje literatūroje vartojamas atitikmuo angl. „Palace Library“ nėra adekvatus. Plg. Alistair Black und Christopher Murphy: „Palace Libraries“. In: Encyclopedia of library history. Ed. Wayne A. Wiegand and Donald G. Davis. New York, London: Garland, 1994, p. 486–488.

[4] Ratio […] studiorum (wie Anm. 1), p. 29–30 (= II, 16–17).

[5] Apie istoriją plg. Kazimir K. Lavrinovič: Al´bertina. Očerki istorii Kënigsbergskogo universiteta: k 450-letiju so vremeni osnovanija. Kaliningrad: Kaliningradskoe Knižnoe Izd., 1995.

[6] Apie jį publikavo J. Tumelis, I. Lukšaitė, E. Ulčinaitė, J. Girdzijauskas, Z. Zinkevičius ir Z. Kiaupa pirmojoje dalyje: Stanislovas Rapolionis. Sudarė Eugenija Ulčinaitė ir Juozas Tumelis. Vilnius: Mokslas, 1986. Apie jo veiklą ir mirtį Karaliaučiuje taip pat žr. surinktus dokumentus, daugiausia laiškus, ibid., p. 179–247.

[7] Įvadinis darbas: Abraomas Kulvietis. Pirmasis lietuvos reformacijos paminklas/The first recorded text of the Lithuanian reformation. Parengė Dainora Pociūtė. Studija. Faksimilė. Komentuotas leidimas. Vertimas į lietuvių kalbą. Vilnius: LLTI, 2011 (= Monumenta Reformationis Lithuanicae). Dainora Pociūtė: “Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje.” In: Darbai ir Dienos 44 (2005), p. 247–276. Apie kontekstą t. p. plg. Dainora Pociūtė: Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai. Vilnius: Versus aureus, 2008.

[8] Iš daugybės mokslinių tyrimų ir mokslinio populiarinimo darbų apie Mažvydą čia paminėsime tik įvadines rinktinių raštų publikacijas apie jo gyvenimą ir veikalus: išsamiausiai Mažvydo gyvenimą ištyrė Kostas Korsakas: „Martynas Mažvydas. Asmenybė ir gyvenimas“, o darbus – Marcelinas Ročka: „Martyno Mažvydo raštai“, abu in: Martynas Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga. Red. K. Korsakas (pirm.) [et al.]. Vilnius: Vaga, 1974 (= Lituanistinė Biblioteka 15), p. 7–45 bzw. p. 46–82; Martynas Mažvydas. Katekizmas ir kiti raštai – Catechismus und andere Schriften. Red. Giedrius Subačius. Vilnius: Baltos lankos, 1993 (= Bibliotheca Baltica. Lithuania), čia įvadas Sauliaus ŽukO; naujausias Guido Michelini faksimilės leidimas: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyb. inst., 2000. Populiarioji publikacija žr. Albinas Jovaišas: Martynas Mažvydas. Pirmosios lietuviškos knygos parengėjas. Kaunas: Šviesa, 1996.

[9] Plačiausias tyrimas – Franz Dittrich: „Geschichte des Katholicismus in Altpreußen von 1525 bis zum Ausgange des achtzehnten Jahrhunderts.“ In: Zeitschrift für die Geschichte und Altertumskunde Ermlands 13 (1901), p. 1–289 und 493–741. Apie padėtį Karaliaučiuje žr. Dieter Breuer: „Der Anteil der Jesuiten an der Kulturentwicklung im Hochstift Ermland und im Herzogtum Preußen (Braunsberg, Rössel, Königsberg)“. In: Kulturgeschichte Ostpreußens in der Frühen Neuzeit. Ed. Klaus Garber, Manfred Komorowski, Axel E. Walter. Tübingen: Niemeyer, 2001 (= Frühe Neuzeit 56), p. 319–333.

[10] Liber Extraordinarius Provincialis. Ypatingoji provincijolo knyga. Parengė, transleteravo ir iš lotynų kalbos vertė Irena Katilienė. […] Vilnius: Vilnius universiteto leidykla, 2012. T. p. įvadas lietuvių ir anglų kalbomis, žr. Liudas Jovaiša: „Ypatingoji provincijolo knyga“: XVII a. pirmosios pusės liudijimas apie Lietuvos jėzutų studijas ir vienuolinę formaciją. – Liber Extraordinarius Provincialis – a testimony to the Jesuits’ studies and religious formation in Lithuania in the first half of the 17th century, p. 9–45. – Rankraštis yra VUB, F-13 (Academia et Universitas Vilnensis, 1579–1773).

[11] Cf. Axel E. Walter: „Die Königsberger Universitätsbibliothek in der Frühen Neuzeit.“ In: Die Universität Königsberg in der Frühen Neuzeit. Ed. Hanspeter Marti, Manfred Komorowski. Köln, Weimar, Wien: Böhlau, 2008, p. 264–305.

[12] „Librorum Academiae Caesareae Vilnensis Indices: Ad Elementorum Ordinem dispositi et confecti […], moderante Godofr. Ernesto Groddeck Bibliothecae Acad. Praefecte.“ Vilnius 1810, 4 vol. Beschreibung in: Danutė Kastanauskaitė: Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraštiniai ir spausdinti katalogai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1990, p. 41–42.

[13] „Catalogus Auctroum Ordine Alphabetico dispositus in Bibliotheca Collegii Academ. Vilnen. S. J. Reperibilium. Vilnius [s.a.]. VUB, F-2, DC 8.

[14] Kastanauskaitė (žr. pastabą Anm. 12), p. 41.

[15] Daugiau: Königsberger Buch- und Bibliotheksgeschichte. Ed. Axel E. Walter. Köln, Weimar, Wien: Böhlau, 2004 (= Aus Archiven, Bibliotheken und Museen Mittel- und Osteuropas 1), ten straipsniai – Axel E. Walter: „Das Schicksal der Königsberger Archive und Bibliotheken – Eine Zwischenbilanz“, p. 1–68; Axel E. Walter: „Die virtuelle Rekonstruktion der versunkenen Königsberger Bibliothekslandschaft“, p. 681–771.

[16] Michał Brensztejn: Bibljoteka uniwersytecka w Wilnie da roku 1832. Wilno: Józef Zawadzkiego, 1925.

[17] Cf. den wundervollen Ausstellungskatalog: Vetera reducta. Parodos Katalogas 2012 11 15 – 2013 06 15. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, čia ypač svarbūs įvadiniai straipsniai: Vygintas Bronius Pšibilskis: „Knyga turi būti su tauta“, p. 7–21, ir Ina Kažuro, Evaldas Grigonis: „Levas Vladimirovas ir senojo Vilniaus universiteto bibliotekos byla“, p. 23–40.

[18] Plačiau apie tai žr. išsamiame Matthew Battles darbe: Library. An unquiet history. New York, London: Norton, 2003.

[19] Michała Balińskiego: Dawna Akademia Wileńska. Próba jéj historyi od założenia w roku 1579 do ostatecznego jéj przekształcenia w roku 1803. Petersburg: Jozafata Ohryzki, 1862, p. 112–113.

[20] Apie ankstyvąją bibliotekos istoriją plg.: Alojzy Szorc: Kolegium jezuickie w Braniewie i jego księgozbiór. 1565–1626. Olsztyn: Wyższe Seminarium Duchowne Metropolii Warmińskiej „Hosianum“, 1998 (= Suplement Hozjański. Seria historyczna 3). Visi seniausieji Branevo bibliotekos rinkiniai Upsaloje jau suvesti į katalogus, žr.: Józef Trypućko: The catalogue of the book collection of the Jesuit college in Braniewo held in the University Library in Uppsala. Katalog księgozbioru Kolegium Jezuitów w Braniewie zachowanego w Bibliotece Uniwersyteckiej w Uppsali. Extended and completed by Michał Spandowski und Sławomir Szyller. 3 vol. Warszawa: Biblioteka Narodowa; Uppsala: Uppsala universitetsbibliotek, 2007 (= Acta bibliothecae r. universitatis Upsaliensis 41).

[21] Etienne François, Hagen Schulze: „Einleitung.“ In. Deutsche Erinnerungsorte. Ed. Etienne François, Hagen Schulze. 3 vol. 2nd. ed. München: Beck, 2002, Vol. I, p. 18.

[22] Cf. Bücherkataloge als buchgeschichtliche Quellen in der frühen Neuzeit. Ed. Reinhard Wittmann. Wiesbaden: Harrassowitz, 1984 (= Wolfenbütteler Schriften zur Geschichte des Buchwesens 10).

[23] Apie ankstyvąją bibliotekos istoriją plg.: Arvydas Pacevičius „Vilniaus universiteto bibliotekos ištakos (1569–1608)“. In: Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009 (= Fontes Historiae Universitatis Vilnensis), p. 172–202. Deja šioje knygoje trūksta tokių pat išsamių kitų universiteto bibliotekos istorijos epochų aprašymo.

[24] Catalogus (n. 13), p. 183.

[25] Catalogus (n. 13), p. 69: „Iezierski S.J. Aristoteles decertans sive Theses Philosophicae. Vilnae 1749. In 4to.“ = Karol Jezierski: Aristotelis sub fortunatissimis auspiciis Illustrissimi ac Excellentissimi Domini Domini Josephi de Ekliis Hylzen Praefecti Margenhausensis, Castellanidae Livoniae, filii, Magni M. D. Lit. Tribunalis Marschalli, Mecoenatis amplissimi. In Alma Academia et Universitate Vilnensi pro Suprema AA. LL. et Philosophiae Laurea decertans Annô Domini 1749. Tertio Nonas Augusti. Vilnae, typis S. R. M. Academicis Soc. Jesu.

[26] Catalogus (n. 13), p. 119: „[Poszakowski S.J.] Historiae Calvinianae Pars 3tia. Varsav: 1749. In 4to.“ = Jan Antoni Poszakowski: Historyi Kalwinskiey Część Trzecia. W ktorey się opisuie Okazya y Sposob rozmnożenia tey Herezyi w Belgium albo w Niderlandzie z dwudziestu Xiąg Xiędza Famiana Strady Rzymianina Societatis Jesu. Przez X. Jana Poszakowskiego Societatis Jesu Zebrana; Za dobroczynną szczodrobliwością Jasnie Wielmożnego Jmci Pana P. Błazeja na Krasnym, Węgrowie, Dobromilu, Sokołowie Hrabi &c Krasinskiego Starosty Przasnyskiego, Nowomieyskiego &c: dla pomnożenia Swiętey Wiary Katolickiey, a objaśnienia błędow Heretyckich, z Prasy Drukarskiey na świat Wydana. W Warszawie, w Drukarni J. K. Mci y Rzeczypospolitey, Collegii Societatis Jesu, 1749.

[27] Catalogus (n. 13), p. 118: „Porre S.J. Orationes. In 12mo. Colon[iae]. 1749.“ Šio leidinio egzistavimo įrodyti neįmanoma, tačiau vietoje jo: Charles Porée: Orationes, Quae suis singulae temporibus seorsum evulgatae fuerant, nunc primum collectae, & simul edita. Coloniae, Ex Officina Noetheniana, 1737; tokiu pačiu pavadinimu t. p.: Coloniae, Ex Officina Noetheniana, 1759.

[28] Catalogus (n. 13), p. 81: „Lances de Luna. Lingva graeca institutiones. Neapoli 1751. In 8vo.“ = Gennaro Sanchez de Luna: Graecae Linguae Institutiones. Aptiore Methodo & Auctiore Concinnatae A Januario Sances De Luna E Societate Jesu In Suorum Auditorum Usum. Neapoli, M.D.CC.LI. Cudebant Benedictus, Et Ignatius Gessari.

[29] Catalogus (n. 13), p. 8: „Antoine Theologia Moralis Romae edita 1768. in 4to. 2b. Tom.“ = Paul-Gabriel Antoine: Theologia moralis universa […] in tres tomos distributa, a P. F. Philippo Carboneano […] illustrata […] omnium recentissima Editio, cui accesserunt, Prolegamena Stephani Sciugliaga in Garmogliesi, et dissertatio Prosperi Fagnani de Opinione Probabili. T. 1–3. Romae, et prostant Venetiis, 1767.

[30] Catalogus (n. 13), p. 121: „P. Pichler Candidatus abbreviatus Juris sacri, comparatus a N[obilissimo] P.[atre] Rectore A.[nno] 1767. Exemplaria 30; unumquodq[ue] in partes 2 divisas, libelli itaq[ue] 60.“ Pirmąkart du tomai išleisti trečioje laidoje: Vitus Pichler: Candidatus Abbreviatus Jurisprudentiae Sacrae, Hoc est, Juris Canonici, Secundum Gregorii Papae IX. Libros V. Decretalium Explanati Summa, Seu Compendium. Quod In Usum maximè Discipulorum ex libris suis collegit […]. Pars I-II. Augustae Vindelicorum, Sumptibus Martini Veith Bibliopolae, 1736.

[31] Catalogus (n. 13), p. 60: „Bartholomaei Gavanti Thesaurus Sacrorum Rituum cum novis observationibus & additionibus P. D. Caietani Mariae Merati in folio accessit Bibliothecae magnae sub regimine R. P. Iosepho Iankowski S.J. 1772.“ = Bartolomeo Gavanti: Compendium breve thesauri sacrorum rituum commentaria Gauanti et Mariae Merati […]. Berdiczoviae, typis Fortalitii B. V. Mariae, 1772.

[32] Catalogus (n. 13), p. 184. Žr. Skorulski cf. Bibliothèque de la Compagnie de Jésus. Première partie: Bibliographie par les pères Augustin et Aloys De Backer. Nouv. éd. par Carlos Sommervogel. T. 7. Roeder – Thonhauser. Bruxelles: Schepens [e.a.], 1896, c. 1291.

[33] Jis – vyriausiasis to paties Filosofijos fakulteto tarėjas ir pirmasis etatinis profesorius, be to, universiteto sindikas bei bibliotekininkas. Šiuo metu jis daugiausia užsiima jam patikėto knygų rinkinio tvarkymu ir, remdamasis kanauninko Janozki patarimu, su kuriuo jau keletą metų intensyviai susirašinėja, nusprendė iš to išleisti istorinę žinią. Vok. tekstas cituojamas iš Lexikon derer itztlebenden Gelehrten in Polen. 2 Teile. Hrsg. vom Canonico und Bibliothecario [Jan Daniel Andrzej] Janozki. Breslau: Korn, 1755, Teil 1, p. 61.

[34] Studia z dziejów Uniwersytetu Wileńkiego. 1579-1979. Vol. 1. Ed. Kamilla Mrozowska. Kraków, Warszawa: Pastw. Wydawn. Nauk., 1979 (= Prace historyczne 64; Zeszyty naukowe Uniwersytetu Jagielloskiego 554), p. 53.

[35] Alain Dierkens: „Les humanistes et leur bibliothèque: quelques considérations generales.“ In: Les humanistes et leur bibliothèque. Actes du Colloque international, Bruxelles, 26-28 août 1999. Ed. Rudolf De Smet. Leuven [e.a.]: Peeters 2002, p. 259–267.

[36] (No. LIT-8-78)

[37] Šis skaičius skiriasi nuo nurodyto anksčiau, nes buvo skaičiuojami atskiri leidiniai, ne katalogo šifrai. Duomenys yra preliminarūs.